Kamazas-Nissan-Patrol-GR-91-I

Nissan Patrol GR evoliucija by Kamazas

O prasidėjo viskas nuo to, kad būdamas 15 metų, automobilių komiso aikštelėje tėvas įsodino mane į Nissan Patrol GR tipo džipuką. Be jokios abejonės, tuo metu (prieš 12 metų) tai buvo vienas brangesnių automobilių ir mūsų šeima negalėjo sau leisti tokio malonumo. Dar tada pasisakiau sau, kad jei kada nors gausis - GR'as bus tas automobilis kurį norėčiau vairuoti. Nepraėjo nei 10 metukų ir tokia galimybė atsirado. Nusipirkau savąjį, pirmąjį, žaliąjį ir ilgąjį GR'a. Pirkau vokietijoje, interneto pagalba, tad nei neisivaizdavau kokiame stovyje gausiu automobilį. Kai automobilis parvažiavo į lietuvą - buvau siek tiek šokiruotas. Draugai, kurie jau turėjo visureigius bandė raminti - "Čia juk džipas..." nesvarbu, kad pro dugną galima buvo iškišus kojas minti kaip Fredis Flinstounas - jie vis tiek juokais sakė - juk tai džipas. Ir ištikrųjų, šis automobilis stipriai pakeitė mano požiūrį į automobilius apskritai. Jei iki tol pergyvenau dėl kiekvieno įbrėžimo ant savo lengvojo automobilio, poto vienintelis rūpestis patapo - kad nekaistų radiatorius ir kad nesušlaptų rura :) tiek įžangos - dabar pereinam prie paties auto.

Po šiokio tokio remonto, vyrinimo špakliavimo ir t.t. mano auto įgavo "sportinę formą" - t.y. jau važiavo ir nebuvo baisu, kad iškrisiu pro tą skylę kuri buvo skirta Fredžiui (Flinstounui); Su standartiniu GR'u važinėjau pakankamai ilgai - t.y. jis pilnai tenkino mano poreikius, nes į jokias rimtas bekeles ar pelkes nevažiavau, o pasivažinėti mišku ar nuvažiuoti nuo plento pilnai pakanka standartinio "sudėjimo" - svarbu, kad būtų "neblogos" padangos.

Tačiau, noras įlysti "giliau" vis stiprėjo. Tikrai nenorėjau investuoti į automobilį daug lėšų, bet norėjosi didesnio pravažumo. Taigi pasitaręs su "rimtais offroaderiais" nusprendžiau džipą išsikelti ir susimontuoti rimtesnes padangas.

Išsikėlimas - mistinis žodis kuriame palėpta tiek daug... Nežinodamas nieko apie iškelimą tikėjausi labai daug. Svaigau, kad keliant mano džipą bus daromos specialios detalės, ar naudojama kitokia karinė technologija. Tikėjausi, nes 1500 lt. kaina  kurią meistrai paprašė už šią paslaugą pasirodė netokia jau ir maža. Taigi ką realiai gauni už tuos 1500 lt. Bent jau man, prie kiekvieno amortizatoriaus privirino po metalini amortizatoriaus pratesimą t.y. 4 vnt. metalinių, apvalių daikčiukų + vyrinimas, o po spyruoklėlmis pakišo guminius "tiuningus" - liaudyje vadinamus "šhaibomis". Džipas ištiesų pasikėlė - t.y. patapo aukštesnis. Bei jei paklaustumėte manęs ar daryčiau taip dar kartą - pasakyčiau - vienareikšmiškai NE. "Rimčiau važiuojant" amortizatoriai, būtent per tas suvirintas vietas ilgai neatlaikė, o guminiai "tiuningai" taip ir liko guminiais... :) Apie techninę iškėlimo pusę kalbėsime kitose skiltyse. 

Esminis džiaugsmas kuri suteikė man "iškelimas" buvo tai, kad galėjau susimontuoti ~31 МТ (Ðœud terain - Purvines) padangas. Tai realiai padidino pravažumą, nes dabar jau nebijojau lysti ir į fainesnes balas. Beto džipas vizualiai pagražėjo.

Daugiau nieko nedariau - nes "rimti offroaderiai" pasakė - jog man, daugiau tikrai nereikia. Papildomai prie visureigio įrangos dasipirkau kastuvą :) ir visą laiką vežiojausi jį bagažinėje kaip neatsiejamas GR'o aksesuaras. Iš esmės šiek tiek "pakelto" džipo su geromis padangomis man pakako labai ir labai iki tol... 

Švesdami bičiulio bernvakarį "biški/turputi" nepaskaičiavome upelio gylio ir įvyko tai, kas neišvengiamai turėjo įvykti - t.y. hidrosmūgis. Paaiškinimas - per nepatyrimą, įvažiavus į upelį per greitai, vandens banga pateko po kaputų, pro oro padavimą įsisiurbė į variklį ir kelios variklio dalys "sulinko" - kas reiškė, kad varikliui amen. Nežiūrint į tai, dar sugebėjome (išsitraukę automobilį į krantą) užsivesti, pravažinėti visą dieną, grįžti iš Klaipėdos į Vilnių ir poto dar važinėti visą mėnėsį. Ko gero būčiau važinėjęs taip ir toliau, bet automobilis labai dūmino :) Sekantis etapas - kapitalinis variklio remontas, kuria "atsistojo" nei daug nei mažai - apie 2500 lt. (su visom dalim ir darbais).

Tuo automobilio problemos nepasibaigė. Po kurio laiko pradėjo streikuoti automobilio žvakių kaitinimo sistema. Ir po 6 vizito į šalia darbo buvusį automobilių servisą AUTOVISATA (akivaizdu, kad vaikinai priima į darbą bet ką, kas žino kaip atrodo veržliaraktis ant trylikos) ir po 4 žvakių komplekto nutariau automobilį parduoti ir atnaujinti autoparką. Pardaviau automobilį su visom naujom padangom, su kapitaliai suremontuotu varikliu ir su visu iš visos širdies darytu tiuningu.

Šiek tiek gailiuosi, kad pardaviau dėl kelių priežasčių. Pirmoji, kad automobiliu buvau nerealiai patenkintas, nes jis pilnai patenkino visus mano poreikius - su juo prakeliavau per visą europą. Antroji - į automobilį buvo suinvestuota pakankamai daug lėšų, ir paskutinioji, kad pardavimo kaina buvo pakankamai žema. Žiūrint dabartinėmis akimis, mielai atpirkčiau savo GR'iuką.

Tiek žinių apie mano pirmąjį džipą. Po viso to galiu pasakyti kad GR'as yra JĖGA. Čia mano subjektyvi nuomonė, kuri laikui bėgant gali pasikeisti :)

Linkėjimai, KamaZas